Vasarai įsibėgėjus Utenos darbdavius užplūdo dirbti norintis jaunimas (IV dalis)

Grįžti

Utenos verslo informacijos centras nuo šių metų administruoja Jaunimo integracijos į darbo rinką skatinimo programą, kurią inicijavo Utenos rajono savivaldybė. Sėkmingai veikianti programa šiemet vasaros darbą susirasti padėjo jau 81 nepilnamečiam jaunuoliui, o programa pasinaudojusios įmonės už kiekvieną įdarbintą 14-17 m. amžiaus asmenį gauna iki 400 Eur siekiančias kompensacijas. Nusprendėme pasidomėti, kokiomis nuotaikomis gyvena įmonės ir kaip sekasi jų naujiesiems darbuotojams. Tai ketvirtoji straipsnių ciklo apie šios programos dalyvius dalis.

Kepyklėlė „Vanilinis dangus“, įsikūrusi pačioje Utenos širdyje, jau eilę metų garsėja ne tik puikaus skonio gaminiais, bet ir išskirtine jos šeimininkų istorija. Povilo ir ir Vaidos, 2013-aisiais iš Airijos sugrįžusių jaukios kapyklėlės savininkų, kepinius, ko gero, yra pamėgęs kiekvienas uteniškis, ypač dažnai čia užsuka jaunuoliai ar jų tėveliai. Tapo nekeista, kad prieš prasidedant vasaros sezonui į kepyklėlę pasmalsauti, ar savininkai neieško darbuotojų ilgosioms metų atostogoms, suguža nemažas būrys mokinių. „Vanilinio dangaus“ šeimininkai neslepia, jog kasmet padirbėti priima vieną jaunuolį. Šią vasarą kepyklėlės virtuvėje uoliai sukasi būsima Utenos Dauniškio gimnazijos vienuoliktokė Liveta, kuri dirba pagal Jaunimo integracijos į darbo rinką skatinimo programą.

„Vasara – metas, kai dauguma džiaugiasi atostogomis. Tu pasirinkai visą vasarą padirbėti „Vaniliniame danguje“. Kodėl?“ – VšĮ Utenos verslo informacijos centro specialistai paklausė Livetos.

Labai norėjau dirbti vasarą. Manau, kad vasarą ypač trūksta užimtumo, tad nusprendžiau išmėginti save dirbant kepyklėlėje.

Kaip vyko tavo darbo paieškos? Ar buvo sunku?

Tiesą pasakius, ėjau visur – nuo parduotuvės iki parduotuvės – klausiau, domėjausi. Taip susiklostė, kad užsukau į „Vanilinį dangų“ ir pasiteiravau, ar neieško pagalbininkės vasarai. Manęs paprašė atsiųsti informaciją apie save internetu, taip ir padariau, sudalyvau pokalbyje ir gavau darbo pasiūlymą.

Dirbi pagalbininke virtuvėje. Su kokiomis užduotimis tenka susidurti kasdieniame darbe?

Dažniausiai kepu sausainius, paruošiu kepimo skardas, plaunu indus, atlieku kitas virtuvės pagalbininkei priklausančias funkcijas, kurios kiekvieną dieną būna labai įvairios. Kadangi dirbu jau antrą mėnesį, įgavau vadovų pasitikėjimą, turiu galimybę kai ką iškepti ir pati.

Tai koks gi tas kepinys, kuriuo jau galėtum pasigirti?

Sausainiai... (juokiasi)

Prieš prasidedant vasarai darbdavius užplūsta norintieji dirbti, tačiau tikrai ne kiekvienam pavyksta įsidarbinti. O tavo bendraklasiai, ar dirba?

Dirba ir jų tikrai yra daug. Žinau, jog nemažai vasarą nusprendė prekiauti braškėmis. Darbas čia – tik laikina stotelė, tačiau ji tikrai man padėjo daug sužinoti, kitu kampu pažiūrėti, kaip atrodo darbas, susipažinti su šio darbo ypatumais. Perspektyvų ateityje tikrai daug, manau, kad dar spėsiu apsispręsti, pajausti, kas man iš tiesų patinka.

„Vanilinio dangaus“ savininkai Povilas ir Vaida – tikrai ne pasyvūs darbdaviai. Jie patys visuomet yra darbų įkarštyje tiek virtuvėje, tiek už prekystalio, tad puikiai išmano visas kepyklėlės darbo subtilybes. Pašnekovai teigia, kad geriausios gyvenimo pamokos išmokstamos ne mokykloje, o išbandant save įvairiose situacijose, tarp jų ir darbe.

Vaida, kodėl nusprendėte, kad šią vasarą norėtumėte suteikti galimybę savo kepyklėlėje padirbėti nepilnametei merginai?

Kiekvieną vasarą mes priimame mokinius padirbėti. Dažniausiai tai būdavo Utenos regioninio profesinio mokymo centro auklėtiniai, bet šiemet nusprendėme tuo neapsiriboti ir išbandyti bendrojo lavinimo mokyklos mokinę. Tiesą pasakius, mes neskelbiame, kad ieškome darbuotojo vasarai, jaunimas jau pavasarį užeina, skambina, teiraujasi, ar nereikėtų pagalbininko.

Povilai, ar gerai, jog jaunimas išbando savo vasarą paskirdamas darbui?

Žinoma, kad gerai. Aš kiekvieną vasarą nuo 12-os metų dirbu. Viskas labai priklauso nuo jaunuolio: nori ar nenori dirbti. Livetos atveju, kaip ir kiekvieno jaunuolio iki 20 metų, truputį anksti savęs klausti, patinka ar nepatinka ši profesija. Mano pirmasis darbas buvo laikraščių pardavėjas, vėliau dirbau statybose, dar vėliau – restorane. Padirbėti yra „žiauriai“ gerai, nes tik taip atsiranda didesnis atsakomybės, pareigos jausmas, formuojama pasaulėžiūra. Tai nėra ėjimas į pamoką, kai ateini į ją pavėlavęs, pasakai „Atsiprašau, aš pavėlavau“, atsisėdi ir viskas. Darbe yra kur kas didesnė atsakomybė: jaunimas pradeda suprasti, kad tėvams pinigai irgi ne iš dangaus krenta. (juokiasi)

Vaida, kodėl į akį krito būtent Livetos kandidatūra?

Galėčiau pasakyti, kad ji pasirinko mus. Man itin patinka, kai jaunuoliai drąsiai ateina patys: jų neatveda mama ar kažkas iš šalies prašo priimti į darbą. Liveta atėjo, mes pasikalbėjome, pamatėme jos iniciatyvą, supratome, kad būtent ji, o ne mama, ne teta, moka prisiimti atsakomybę, ir nusprendėme pabandyti. Jei ateina pats, reiškia tikrai motyvuotas dirbti. Turėjome kuriozų, kai kartu su vaiku į darbo pokalbį ateina ir mama: mes matome, kad mama labiau nori, jog tas vaikas dirbtų, nei jis pats. Taip turime nemažai atkritusių...

Vaida, ar naudinga Jaunimo integracijos į darbo rinką skatinimo programa tiek jums, kaip darbdaviams, tiek jaunimui?

Sumanymas tikrai geras. Tai visų bendradarbiavimas: tiek įmonių, tiek jaunuolių, tiek savivaldybės. Galbūt yra darbdavių, kurie abejoja, ar reikia priimti nepilnametį, todėl ši finansinė paskata tampa tarsi papildoma motyvacija jam. Į darbą priimti jauną žmogų tikrai nėra lengva – tu prisiimi didelę atsakomybę. Kai kuriems jaunuoliams tai tampa ir pirmuoju darbu, todėl labai svarbu, kokį įspūdį jis susidarys apie darbą, apie darbdavį, kaip toliau formuosis jo pasaulėžiūra, kokio darbadavio gali tikėtis ateityje, į ką atkreipti dėmesį renkantis darbą, juk ne tik darbdavys renkasi darbuotoją, bet ir darbuotojas renkasi darbą ir, žinoma, darbdavį.

Ieškau darbo Darbdaviams